Žilvinas Bublis Lietuvoje – buves SALFASS Centro valdybos narys, Rytu apygardos vadovas
Po 16 JAV praleistų metų – į Lietuvą
Parašė Kamilė NEMEIKAITĖ
Šeštadienis, 05 Spalis 2013 09:55
Aktyvus, energingas vyras, itin daug nuveikęs Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių bendruomenės labui, kuris laikas iš naujo kuriasi Lietuvoje. Niujorko ir Naujojo Džersio apylinkėse įsikūrusiems tautiečiams jo pristatyti tikriausiai nereikia – Žilvinas Bublis, po šešiolika metų trukusios emigracijos nusprendęs sugrįžti į gimtąją šalį.
„Užsienyje, nors ir lengviau gyventi, nebuvau laimingas. Be abejo, jeigu man reikėtų tik pilvą prigrūsti bei sočiai gyventi, gal nebūčiau grįžęs, bet man ne vien tai rūpi, man svarbi ir mano šalies ateitis“, – tikino pašnekovas.
Iškart įsitraukė į lietuvišką veiklą
Jungtinėse Amerikos Valstijose Žilvinas apsigyveno 1996 metais, kai kartu su žmona bei sūnumi išlošė vadinamąsias žalias kortas. Atvykėlis iš Lietuvos iš karto įsitraukė į aktyvią veiklą – tuo metu šeima gyveno pas žmonos tetą, kuri veždavosi juos į įvairius lietuviškus renginius. Netrukus jis pradėjo žaisti krepšinį su tautiečiais tuometiniame lietuvių centre „Židinys“.
Energingas vyras buvo išrinktas į naujai atvykusių lietuvių bendruomenės „Versmė“ valdybą, tapo atsakingas už sportą ir lietuviškus renginius. Per penkerius Niujorke praleistus metus Žilvinas surengė kelis koncertus, buvo Niujorko lietuvių atletų klubo valdybos narys, atsakingas už jaunimą.
„Mano treniruojama jaunimo krepšinio komanda laimėjo čempionų titulą vienoje iš šio klubo surengtų lygų. Vėliau persikėliau į Naująjį Džersį. Čia taip pat nesėdėjau sudėjęs rankų – prisijungiau prie neseniai įsteigto sporto klubo „Liepsna“, o po kelerių metų tapau šio klubo prezidentu, – kalbėjo jis. – Vėliau buvau išrinktas ir į Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo ir sporto sąjungos centro valdybą Rytų apygardos vadovu. Mano vadovaujami Naujojo Džersio „Liepsnos“ krepšininkai laimėjo nemažai turnyrų ir prizinių vietų Rytų pakrantėje. Veteranų komanda dukart tapo ŠALFASS žaidynių čempionais ir vieną kartą vicečempionais.“
SALFASS Centro Valdybos nariai gen. sekretorius Algis Bielskus, organizacijos pirmininkas Laurynas R. Misevičius ir Rytų pakrantės vadovas Zilvinas Bublis:
Tapo JAV Lietuvių Bendruomenės tarybos nariu
Žilvino vadovaujama jungtinė Naujojo Džersio ir Niujorko jaunių komanda du kartus iškovojo sidabro medalius ir kartą tapo ŠALFASS čempionais. Moterys dukart pasipuošė šių žaidynių sidabro medaliais, o 2009 metais pasaulio lietuvių sporto žaidynėse džiaugėsi nugalėtojų titulu.
Energingo vyro sąskaitoje – ir du surengti futbolo turnyrai Naujajame Džersyje. Negana to, vietos komandą jis kasmet veždavo į Filadelfijoje vykstančius lietuvių futbolo turnyrus.
„2005 metais mane taip pat išrinko į JAV Lietuvių Bendruomenės tarybą, kurios nariu buvau šešerius metus. Gyvendamas Naujajame Džersyje, organizavau kelias dešimtis lietuvių estrados atlikėjų koncertų, tarp kurių – Andriaus Mamontovo, Gyčio Paškevičiaus, Džordanos Butkutės, Stasio Povilaičio, Egidijaus Dragūno-Sel’o, Irmos Jurgelevičiūtės, Ovidijaus Vyšniausko, Juozo Zakarausko, grupių „Rondo“, „Vairas“, „Teatriukas“ ir kitų pasirodymai, taip pat muzikinis projektas „Emigrant Cafe“ kartu su Laurynu Misevičiumi, – sakė pašnekovas. – Be visų šių darbų, dar buvau Lietuvių fondo įgaliotinis Rytų pakrantei, rašiau straipsnius į savaitraštį „Amerikos lietuvis“, kurių didžioji dalis – apie sportą. Daugiau nei dešimt metų kiekvieną šeštadienį vežiodavau savo sūnų į Niujorko Maironio lituanistinę mokyklą”.
– Jungtinėse Amerikos Valstijose praleidote net 16 metų. Išties nemažai. Kada ir dėl kokių priežasčių nusprendėte visam laikui grįžti į Lietuvą?
– Pastaruosius šešerius metus nežiūrėjau amerikietiškos televizijos, nes man užtekdavo lietuviškos internetu. Pardavinėjau „Alitos“ šampaną, brendį Niujorke ir Naujajame Džersyje, prekiavau lietuviška duona, medumi, uogiene, silke ir kitais lietuviškais produktais. Buvau įkūręs lietuvišką „Svetainę“ Elizabeth lietuvių bažnyčios salėje. Kas antrą sekmadienį po šv. Mišių virdavome žmonėms cepelinus, kepdavome kugelį, gamindavome kitus tautinius patiekalus, pardavinėjome lietuvišką alų, girą, šampaną, vyną, kitus gėrimus. Siūlydavome lietuviškos atributikos ir maisto produktų.
Per visą gyvenimo laiką JAV į gimtąją šalį skraidydavau kiekvienais metais. Ten praleisdavau po kelias savaites, o kartais ir mėnesius. Pastaruoju metu į Lietuvą tekdavo grįžti net du kartus per metus. Tiesą sakant, visą laiką svajojau grįžti namo visam laikui. Mano svajonė pagaliau išsipildė.
Visada apie tai pasvajodavau, tačiau vis nesiryždavau. Užpraeitą žiemą parskridau Kalėdoms į Kauną, nusprendžiau, kad vasarą jau turiu bandyti grįžti namo nuolatiniam gyvenimui.
– Pirmieji metai Lietuvoje sugrįžus. Kokie jie buvo?
– Žinoma, pirmieji metai nebuvo lengvi. Santaupos ištirpo labai greitai, o Lietuvoje uždirbti tiek, kad normaliai pragyvenčiau, iš karto nepavyko, todėl teko pavažinėti į Norvegiją ir Vokietiją. Bent jau Skandinavijoje tikrai galima gerai uždirbti, o po trijų mėnesių grįžus pailsėti ir vėl važiuoti. Tačiau toks gyvenimo būdas man netinka. Šiuo metu bandau užsikabinti Lietuvoje, kad nereikėtų blaškytis po svetimas šalis. Tiesą sakant, manau, jog dar porą kartų teks išvažiuoti į užsienį, bet jau turiu planą, kaip galėsiu gyventi tėvynėje. Jeigu pavyks, per Kalėdas ar Velykas planuoju aplankyti sūnų, kuris gyvena Niujorke, ir brolio šeimą Naujajame Džersyje.
– Viešojoje erdvėje teko skaityti jūsų raginimus nebijoti grįžti į Tėvynę. Kaip jūs pats jautėtės po beveik dviejų dešimtmečių palikęs JAV?
– Labiausiai man Lietuvoje trūksta sūnaus ir brolio šeimos, nes su jais tik per skaipą kalbamės. Kavinėse, aišku, pasigendu jūros gėrybių, tokių, kokių teko ragauti JAV. Nepatinka man čia ir netvarka prie vandens telkinių – gausu šiukšlių, duobėtos Kauno gatvės. Teko nusivilti ir pirmuoju darbdaviu, kuris nesumokėjo visų pinigų, nors ir buvęs grupės draugas. Girdėjau, kad firma, kurioje teko padirbėti, taip pat yra kelioms brigadoms nesumokėjusi. Manau, reikėtų tokius aferistus bausti. Neabejoju, kad pavyks tai padaryti.
Lietuvoje mane erzina ir mūsų valdžios požiūris į paprastus žmones. Politikai visiškai jais nesirūpina, o tik žiūri, kaip savo giminaičius kur nors prastumti ir kaip kišenes prigrūsti litų ar eurų. Jei taip toliau tęsis, mūsų šalies laukia niūri ateitis. Teisėsauga visiškai supuvusi, policija talžo taikius žmones. Kas tai? Ar sovietmetis sugrįžta? Bent jau metodai įbauginti žmones yra labai panašūs, kaip tų laikų stribų.
Tačiau visas šias negatyvias emocijas kompensuoja lietuviška gamta, ežerai, Baltijos jūra, pačios gražiausios merginos pasaulyje ir labai skanus alus.
– Ką patartumėte tiems, kurie nori grįžti visam laikui į Lietuvą, tačiau nesiryžta?
– Suprantu žmones, kurie nesiryžta grįžti į tėvynę, nes čia daug sudėtingiau pragyventi, nei JAV, Norvegijoje ar Anglijoje. Bet, sunkiai dirbant, galima gyventi ir Lietuvoje. Be to, čia – mūsų protėvių žemė, aš visada čia būdamas atsigaunu, o užsienyje, nors ir lengviau gyventi, vis tiek nebuvau laimingas. Be abejo, jeigu man reikėtų tik pilvą prigrūsti bei sočiai gyventi, gal nebūčiau grįžęs, bet man ne vien tai rūpi, man svarbi ir mano šalies ateitis. Manau, dabar yra pats tinkamiausias laikas vienytis ir kovoti už Lietuvos ateitį. Būdamas už Atlanto to nepadarysi.
– Jūsų nuomone, kuria kryptimi eina JAV lietuvių bendruomenė. Kaip įsivaizduojate, pvz., po 20 metų atrodys lietuviškos parapijos, spauda, kultūrinė veikla?
– Manau, labai gerai, kad JAV LB egzistuoja ir jungia nemažą būrį lietuvaičių, norinčių gyventi ir bendrauti su savais. Gal tik norėtųsi, kad bendruomenės tarybos sudėtis labiau atjaunėtų ir sesijų metu būtų sprendžiami daugiausia tie klausimai, kurie aktualūs naujai lietuvių emigrantų kartai, vadinamiesiems „trečiabangiams“. Norėtųsi, kad būtų daugiau įvairių lietuviškų renginių ne tik Čikagoje ar Naujajame Džersyje, bet ir kituose miestuose, ir į juos rinktųsi daugiau jaunimo.
Tikiuosi, kad ateityje taip ir bus. O dėl parapijų, manau, jų liks vis mažiau ir mažiau. Pavyzdžiui, į šv. Mišias, bent jau Niujorke ar Naujajame Džersyje, renkasi daugiausia garbaus amžiaus žmonės, jaunimo – labai nedaug. Belieka tik tikėtis, jog mūsų karta susiprotės ir išlaikys bent dalį likusių lietuviškų parapijų.
